kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Antika

Antika


Antikine literatūra priimta vadinti senovės Graikijos ir Romos literatūrą. Terminas „antikinis“ kilo iš lotyniško būdvardžio
antiquus, reiškiančio „senas, senovinis“. Jis buvo pradėtas vartoti Viduramžiais ir kaip klasikinės senovės sinonimas tebevartojamas šiandien, nors yra žinoma ir kur kas senesnių kultūrų už Graikijos ir Romos kultūras. Terminas „antikinis, -ė“ atskiria graikų ir romėnų kultūrą nuo senųjų Rytų kultūrų.
Chronologinės antikinės literatūros ribos apima laikotarpį, trukusį nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr. Antikinės literatūros pabaigą žyminti V a. po Kr. riba yra susieta su Romos žlugimu (476) ir labiau atspindi ne literatūrinių, bet istorinių ir politinių pokyčių slenkstį. Antikos dvasią perteikianti literatūra baigiama rašyti II a. po Kr., o vėliau, IV–V a. po Kr., parašyti kūriniai priskirtini vėlyvosios Antikos arba ankstyvųjų Viduramžių literatūrai.

Senosios Graikijos literatūra. Archajinio laikotarpio literatūrą (VIII–VI a. pr. Kr.) apibūdina epo ir lyrikos žanrai. Pirmojoje periodo pusėje, VIII a. pr. Kr., buvo sukurti garsieji herojiniai epai – Homero
Iliada ir Odisėja. Abu šie kūriniai pagrįsti Trojos karo, kaip manoma, vykusio XIII a. pr. Kr. pabaigoje–XII a. pr. Kr. pradžioje, motyvais. Iliados siužetinę ašį sudaro paskutinių Trojos karo metų įvykiai, jų centre vaizduojamas Achilo pyktis dėl karo grobio – gražuolės Briseidės, kurią iš Achilo atima Agamemnonas. Įsižeidęs Achilas atsisako dalyvauti mūšiuose ir atlyžta tik žuvus geriausiam draugui Patroklui. Keršydamas už draugo mirtį Achilas susikauna su Hektoru ir jį nužudo. Nuo šios pagrindinės siužetinės linijos šakojasi daugybė smulkesnių epizodų, vaizduojančių kovas ir karo aplinką, žmonių gyvenimą žemėje ir įvykius Olimpe. Odisėja vadinama grįžimo poema. Jos siužetinė kompozicija sudėtingesnė nei Iliados: čia siužetas šakojasi dviem kryptimis. Viena iš jų vaizduoja Odisėjo grįžimą iš Trojos karo, kita – įvykius jo gimtojoje Itakėje.
Pohomerinio epo tematika keičiasi. Hesiodas, VIII a. pabaigos–VII a. pr. Kr. pradžios poetas, poemoje
Teogonija pasakoja apie pasaulio ir dievų kilmę, kitame kūrinyje, pavadintame Darbai ir dienos, laikomame didaktinio žanro ištaka, pateikia pamokymų moralės ir kasdienės žemdirbio buities klausimais. Visa tai dėstydamas, jis išreiškia ir savo asmeninę poziciją, taigi epe pirmą kartą nuskamba ryški subjektyvaus vertinimo gaida.
Archajinio laikotarpio antrojoje pusėje, VII–VI a. pr. Kr., susiformuoja lyrika. Pagal tuometę sampratą, tai buvo poezija, deklamuojama arba dainuojama pritariant dažniausiai lyra, rečiau – fleita. Asmeniškumo raiška, prasiveržusi jau Hesiodo kūryboje, tampa išskirtiniu lyrikos požymiu. Ryškiausi to meto lyrikai: Sapfo, viena garsiausių Antikos poečių, jos amžininkas Alkajas bei Anakreontas.
Klasikinio periodo literatūrai priskiriami kūriniai, parašyti V a. pr. Kr. Tai yra politinio, ekonominio ir kultūrinio klestėjimo metas. Šiuo laikotarpiu ypatingas vaidmuo tenka Atėnams, Atikos regiono centrui, todėl klasikinis periodas sinonimiškai dar gali būti vadinamas atikiniu. Klasikinio, arba atikinio, laikotarpio literatūrą iliustruoja dramos ir prozos žanrai.
Drama susiformavo iš Dioniso švenčių apeigų, jų metu atliekamų giesmių ir dainų. Ryškiausi klasikinio laikotarpio tragedijos kūrėjai yra Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Būdami beveik amžininkai, kiekvienas iš jų tragedijos žanro raidoje atliko savitą ir svarbų vaidmenį: Aischilo kūryboje tragedija atsiskyrė nuo kulto apeigų ir tapo savarankišku žanru, Sofoklis perimtą tragedijos modelį ištobulino, jo veikėjų charakteriai akivaizdžiai paženklinti kalokagatijos principų. Euripidas papildė tragediją nauja tematika, netikėtai žemiškais, net žiauriais veikėjų paveikslais. Veikiamas tuo metu besiformavusių filosofijos krypčių, ypač sofistikos, jis drįso suabejoti pasaulio darna ir dievų teisingumu. Euripido keltos idėjos to meto žmonėms buvo pernelyg ankstyvos, todėl gyvas būdamas jis sulaukė kur kas menkesnio pripažinimo nei jo pirmtakai, o deramai įvertintas jau po mirties.
Iš tų pačių ištakų kilo ir kitas dramos žanras – komedija, tik pripažinimo, kokį turėjo tragedija, komedija sulaukė kiek vėliau (486 m. pr. Kr. per Didžiąsias Dionisijas komedija pirmą kartą pastatyta valstybės rūpesčiu). Pagrindinis klasikinio laikotarpio komedijų kūrėjas – Aristofanas. Jo komedijos atstovauja Senajai komedijai (tai komedijos, sukurtos maždaug iki IV a. pr. Kr.). Aristofanas semiasi temų iš kasdienio polio gyvenimo, tačiau nepanyra į buitinę sferą. Jam rūpi politinės, socialinės ir pedagoginės problemos. Rimta tematika, griausmingas juokas ir drąsi kritika yra būdingi Senosios komedijos ir Aristofano, kaip jos kūrėjo, ypatumai.
Literatūrinė proza Graikijoje susiformavo vėliau nei poezija, o prozos terminas taip pat atsirado vėliau nei pats reiškinys. Šiuo lotyniškos kilmės žodžiu buvo įvardijama neeiliuota kalba. Patys graikai prozos termino nevartojo, o neeiliuotus tekstus vadino istorijomis, pasakojimais, dialogais. V a. pr. Kr. prozai būdingas glaudus meno ir mokslo ryšys, taigi ji visai neprimena šių dienų prozinės kūrybos. Apie klasikinio laikotarpio prozos specifiškumą byloja jos skirstymas į istorinę (Herodotas, Tukididas, Ksenofontas), filosofinę (Platonas, Aristotelis) ir retorinę (Lisijas, Isokratas, Demostenas).
Helenizmo epochos pavadinimas siejamas su graikišku daiktavardžiu „helenas“, lietuviškai – „graikas“, taigi tai yra graikų literatūros „graikiškasis“ laikotarpis. Jis susijęs su Makedonijos karaliaus Aleksandro Didžiojo žygiais ir žymi jo užkariautose teritorijose vykusį graikų kultūros plitimą. Šio periodo tradicinės datos yra 338–30 m. pr. Kr. Pagrindiniai helenizmo epochos literatūros žanrai – tai Naujoji komedija ir Aleksandrinė poezija.
Komedijos raidos tarpsnis, apimantis laikotarpį po Aristofano kūrybos ir trunkantis maždaug iki 320 m. pr. Kr., laikomas Vidurinės komedijos etapu. Vidurinė komedija buvusi itin gausi, o tarp jos autorių minėtini Antifanas ir Aleksidas. Deja, apie šį raidos tarpsnį sunku kalbėti, nes tegalima remtis kūrinių pavadinimais ar pavieniais fragmentais. Naujoji komedija pradedama kurti 322 m. pr. Kr. Šio tipo komedijai būdingi tiek struktūros, tiek ir turinio pokyčiai. Nebelieka erdvės aštriai kritikai, todėl dingsta socialinės ir politinės temos. Komedija netenka komizmo ir panašėja į buitinę dramą. Akivaizdi teminė slinktis kasdienių žmonių santykių ir smulkių problemų link paveikia komedijos formą. Kaip funkciškai nebereikalingi struktūros elementai išnyksta parodas ir parabasė, o choras praranda komedijos veikėjo vaidmenį. Dabar jis tampa nereikšmingu žiūrovų linksmintoju. Iš gausaus Naujosios komedijos literatūrinio palikimo daugiausia išliko Atėnuose gyvenusio ir kūrusio Menandro komedijų.
Aleksandrinė poezija, priešingai nei Atėnuose gyvavusi Naujoji komedija, susiformavo Egipto Aleksandrijoje. Ten įkurtame Mūsėjuje rinkosi to meto mokslininkai, tarp jų ir filologai. Žymiausias Aleksandrijos kūrėjas, suformulavęs to laiko poezijos principus, buvo Kalimachas. Jis aptarė esminius poezijos ypatumus, nurodė principus, kurių reikia laikytis: ilgieji epai jau nebeaktualūs, reikia susitelkti ties nedidelės apimties poezijos kūriniais, kuriuose turi derėti daili forma ir apgalvotas turinys. Be minėtųjų dalykų, Kalimachas akcentavo ir paties poeto literatūrinio išprusimo ir apsiskaitymo svarbą. Šie teiginiai buvo palankūs susiformuoti epigramos žanrui. Kalimachas išgarsėjo kaip elegijų, himnų ir epigramų kūrėjas. Svarbus helenistinės literatūros bruožas – moksliškumas. Bene ryškiausiai šį ypatumą iliustruoja Arato astronominė poema
Reiškiniai. Kiti paminėtini to meto autoriai – idilės žanro pradininkas ir epigramų kūrėjas Teokritas, Kalimacho idėjoms prieštaravęs ir epinę poemą Argonautika parašęs Apolonijas Rodietis. Be Naujosios komedijos ir Aleksandrinės poezijos, helenizmo epochoje susiformavo romanas. To meto literatūros esmę geriausiai apibūdina meilės ir nuotykių romanai, pasak Dalios Dilytės, būtent jie laikytini tikraisiais graikų romanais; ankstyviausias šio tipo romano pavyzdys yra Charitono Chairėjas ir Kalirojė.
Graikų literatūra Romos imperijoje – tai vėlyviausias graikų literatūros raidos etapas, trukęs nuo I iki III a. po Kr. Laikotarpio pavadinimas atspindi to meto istorinius įvykius: 146 m. pr. Kr. romėnai užėmė ir sugriovė Korintą, ir Roma iš esmės tapo pasaulio centru. Šiam periodui atstovauja išimtinai prozos žanrai. Vienas garsiausių rašytojų – biografijos žanro meistras Plutarchas, o didžiausią šlovę jam pelnė
Paralelinės biografijos, to meto skaitytojų ypač vertintos. Lukianas, kitas žymus vėlyvojo laikotarpio autorius, laikomas satyrinio dialogo kūrėju, Dievų pašnekesiuose šmaikščiai pasišaipė iš Olimpo dievų, o kritišką požiūrį į literatūros reiškinius išsakė parodijose, pavyzdžiui, antrosios sofistikos (t. y. II a. po Kr. retorikos) kritika Musės pašlovinime. Paskutiniu graikų literatūros atstovu laikomas Longas. Jo kūrinys Dafnis ir Chlojė tęsia romano žanro tradiciją, susiformavusią helenizmo epochoje, tačiau monologuose jau matyti antrosios sofistikos įtaka, o pats romanas išsiskiria bukoliniu pobūdžiu.

Romėnų literatūra. Archajinės romėnų literatūros laikotarpis trunka nuo III iki II a. pr. Kr. Paradoksalu, tačiau Livijus Andronikas, pirmasis minėtinas romėnų literatūros kūrėjas, buvo graikas, gimęs Tarento mieste. Jį, kaip karo belaisvį, paimtą į vergiją, romėnas Livijus atsivežė į Romą ir paskyrė savo vaikų mokytoju. Stokodamas mokomosios medžiagos, tai yra lotyniškų tekstų, Andronikas iš graikų kalbos išvertė Homero
Odisėją. Kadangi hegzametru eiliuoti dar nemokėjo, vertė saturniniu metru (jo eilutė trumpesnė nei hegzametro, taigi liko ir „netilpusių“ atkarpų). Šis vertimas, atliktas 240 m. pr. Kr., žymi Europos literatūrinio vertimo istorijos pradžią. Kūrybiškas Odisėjos perdirbinys taip sužavėjo Androniko šeimininką Livijų, kad šis savo vergui dovanojo laisvę ir pagal romėnų paprotį suteikė savo giminės vardą. Deja, iš vertimo liko tik keliasdešimt eilučių. Andronikas taip pat vertė graikų tragedijas ir komedijas. Gnėjus Nevijus, kitas archajinio periodo poetas, romėnų literatūros istorijai nusipelnė kūriniu Pūnų karo giesmė. Nors ši poema taip pat eiliuota saturninėmis eilėmis, tačiau tai pirmasis kūrinys, parašytas tautiniais motyvais. Gnėjus Nevijus dar vertė graikų dramas ir parašė kelias tragedijas, pagrįstas romėnų istorijos siužetais. Kvintas Enijus, poetas, ypač išsiskiriantis iš archajinio laikotarpio kūrėjų, pirmasis lotynų kalbai pritaikė hegzametrą ir juo sukūrė istorinį epą Analai, laikomą svarbiausiu romėnų epu iki Vergilijaus Eneidos. Be to, Enijus perdirbinėjo graikų tragedijas ir komedijas, parašė smulkių eiliuotų kūrinių rinkinį Saturos (šis pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „dubuo su įvairiais vaisiais; mišrainė, mišinys“).
Šalia graikų kultūros sekėjų buvo ir jos priešininkų. Pavyzdžiui, Katonas Vyresnysis ragino puoselėti lotynų kalbą ir rašyti „grynai“ romėnišką literatūrą. Tai pirmasis romėnų prozos kūrėjas. Svarbiausias Katono kūrinys
Pradžios skirtas Romos istorijai, jo tėra išlikę nedideli fragmentai. Taip pat parašė veikalą Apie žemdirbystę, kuris laikomas seniausiu išlikusiu romėnų prozos kūriniu.
Plautas, romėnų kilmės autorius, pirmasis poetas, kurio kūryba pasiekė mūsų laikus. Liko 21 Plauto komedija. Kaip ir daugeliui romėnų kūrėjų, Plautui įtaką darė graikų literatūrinis palikimas. Plautas sekė Naująja graikų komedija, neretai graikų autorių siužetus derino su savaisiais (toks kūrybos būdas vadinamas kontaminacija). Visų komedijų veiksmas vyksta Graikijoje, dažniausiai Atėnuose. Graikiškos kilmės yra ir veikėjų vardai. Nors Plautas perėmė graikų Naujosios komedijos tematiką, tačiau neperteikė jos dvasios. Jam nebuvo svarbi Menandro kelta humanizmo idėja: Plauto komedijose siekiama ne mokyti, švelniai pašiepiant kokią nors žmogaus charakterio ydą, o juokinti. Terencijus, kitas to laiko komediografas, kūrė rimto turinio komedijas. Jam priskiriami 6 kūriniai, visi jie išliko. Priešingai nei Plautas, Terencijus susitelkė ne į juoką ir intrigas, bet į psichologinę situaciją, žmonių santykius ir veikėjų charakterius. Sekdamas Menandro komedijų humanistine dvasia, Terencijus gilinasi į bendražmogišką problemiką. Todėl jo komedijos melancholiškesnės, o jų veiksmas kur kas ramesnis nei Plauto. Išsilavinusi publika labiau vertino Terencijaus kūrinius, o prastuomenė žavėjosi rimtų problemų nekėlusiu ir iš esmės tik prajuokinti siekusiu Plautu.
I a. pr. Kr. Roma stipriai išsiplėtė. Užkariavusi kaimynines valstybes, ji tapo turtinga ir galinga, tačiau valstybinės struktūros nespėjo plėstis kartu su teritorija, o prastai tvarkomą šalį alino pilietiniai karai. Šių kovų ir neramumų fone iškilo Ciceronas, kūrėjas, pradedantis klasikinės romėnų literatūros periodą, kurį užveria Ovidijaus poezija.
Ciceroną galime vadinti politiku, valstybės veikėju ir net filosofu, tačiau, be abejonės, pirmiausia tai buvo oratorius, retorikos žinovas. Cicerono situacijos išskirtinumą apibrėžia ir tai, kad kelią į romėnų senatą jis prasiskynė kaip
homo novus (naujas žmogus), tai yra viską pelnė ne kilme, o savo gabumais ir nuopelnais. Cicerono amžininkas Lukrecijus į literatūros istoriją įėjo filosofiniu didaktiniu kūriniu Apie daiktų prigimtį. Tai hegzametru eiliuota poema, arba epas, pagrįstas Epikūro filosofijos teiginiais. Čia anaiptol ne akademiškai, o gyvai ir patraukliai kalbama apie pasaulio sandarą ir gamtos dėsnius. Ši poema yra vienintelis iš Antikos laikų išlikęs tokio tipo kūrinys. Šalia Lukrecijaus chronologiškai arčiausiai stovi kitas romėnų poetas – Katulas, vienas iš garsiausių neoterikų, tai yra poetų, sekusių graikų aleksandrinės poezijos tradicija. Katulo kūryba intymumo ir subjektyvių jausmų raiška artimiausia šiandieninei poezijos sampratai. Cezaris – politikas, karvedys, oratorius ir literatas – Europos literatūriniam palikimui svarbus kaip istorinių kūrinių autorius. Galų karo užrašai, vienas iš kelių išlikusių Cezario kūrinių (kitas mus pasiekęs veikalas – Pilietinio karo užrašai), yra puiki atikinio – lakoniško, neperkrauto stilistinėmis puošmenomis – stiliaus iliustracija. Cezario idėjinis sąjungininkas, jo amžininkas Salustijus, taip pat istoriografas, kūrinyje Katilinos sąmokslas (dar vienas išlikęs jo veikalas – Jugurtos karas) aprašė ne tik to meto įvykius, bet atsiskleidė kaip kūrėjas, kuriam svarbūs charakteriai ir jų vaidmuo istorijos procese. Nors jis taip pat laikomas atikinio stiliaus atstovu, tačiau nuo Cezario skiriasi retorinėmis priemonėmis, archaizmų vartojimu (tai buvo tam tikras prieštaravimas Cezario, pasižymėjusio dar ir kalbos norminimo srityje, pozicijai). Vergilijus, teisėtai vadinamas iškiliausiu romėnų poetu, savo kūrybinį kelią pradėjo nuo smulkių poezijos kūrinėlių, o pirmąjį literatūrinį pripažinimą pelnė dešimties eilėraščių rinkiniu Bukolikos (Piemenų dainos). Praėjus keleriems metams, jis parašė didaktinę poemą žemdirbystės tema Georgikos (Žemdirbių dainos). Vergilijaus kūrybą vainikavo Eneida, epas, kuriame poetas apdainavo Romos didybę ir išaukštino romėnų tautą. Horacijus, kitas didis romėnų poetas, labiausiai vertinamas dėl rinkinio Odės. Jo kūrybinį palikimą taip pat sudaro jambai, arba epodai (piktoki ir kritiški ankstyvieji eilėraščiai), dvi satyrų knygos (kuriose daugiau mokoma nei kritikuojama, galime teigti, kad satyros labiau skirtos sau pačiam tobulinti) ir Poezijos menas, gyvos stilistikos didaktinė poema, skirta literatūrinės kūrybos klausimams. Livijus, klasikinio laikotarpio istoriografas, užsimojęs parašyti išsamią Romos istoriją, tam darbui paskyrė daugiau kaip keturiasdešimt metų. Šis kūrinys, žinomas pavadinimu Nuo miesto įkūrimo, liko nebaigtas. Livijus, idealizuodamas romėnų praeitį ir protėvių tradicijas, parodo jo gyvenamo meto ydas ir ragina grįžti prie senųjų vertybių. Nors tai yra prozinis kūrinys, tačiau jame regime poetinės kalbos ir dramos elementų. Kaip matyti, klasikinės literatūros laikotarpiu vyraujančias pozicijas vis dėlto užima ne proza, o poezija. Puiki šio teiginio iliustracija yra meilės elegijos žanras, suklestėjęs I a. pr. Kr., jo pagrindiniai atstovai buvo Tibulas, Propercijus ir Ovidijus. Pastarasis, išgarsėjęs jaunystėje rašytomis meilės elegijomis, vėliau pasuko kitų žanrų link. Minėtini moterų, mitologinių veikėjų, nostalgiški ir pilni liūdesio laiškai savo mylimiesiems Herojės, žaisminga didaktinė poema Meilės menas bei Švenčių kalendorius (Fastai), specifinio turinio poema, turėjusi būti skirta kiekvieno metų mėnesio kalendorinėms šventėms, tačiau liko tik įpusėta. Kartu su Švenčių kalendoriumi Ovidijus rašė mitologinę poemą Metamorfozės. Dar nespėjus jos išleisti, nuskambėjo imperatoriaus Augusto sprendimas Ovidijų ištremti. Netikėtos žinios palaužtas poetas Metamorfozes sudegino. Šiandien jas turime tik artimiausių Ovidijaus bičiulių dėka: jie kūrinį buvo nusirašę ir vėliau išleido. Metamorfozės, kitaip Pavirtimai (būtent taip verčiamas šis graikiškas pavadinimas), autoriaus buvo sumanytos kaip „nepertraukiama giesmė“, vienijanti apie 250 mitų, supintų į pasakojimą, pradedamą nuo pasaulio sukūrimo ir baigiamą gyvenamo laiko įvykiais. Ovidijui taip ir nebuvo leista grįžti Romą. Tremtyje jis parašė dar du poezijos rinkinius – Liūdesio elegijas ir Laiškus iš Ponto.
Dalis mūsų aptarto klasikinės literatūros periodo tradiciškai dar gali būti vadinama aukso amžiaus literatūra. Aukso amžius aprėpia laikus nuo Cezario mirties (44 m. pr. Kr.) iki Augusto mirties (14 m. po Kr.). Taigi Livijus yra paskutinis aukso amžiaus prozininkas, Ovidijus – paskutinis aukso amžiaus poetas.
I–II a. po Kr. romėnų literatūros raidos laikotarpis vadinamas poklasikiniu. Jis sinonimiškai taip pat įvardijamas kaip sidabro literatūros periodas, kurio chronologinės ribos trunka nuo Augusto mirties (14 m.) iki Trajano mirties (117 m.). Šiuo laikotarpiu klesti istoriografija, svarbią vietą užima drama, rašomos satyros, vystosi romanas, išsikristalizuoja literatūrinė pasakėčia, randasi satyrinės epigramos atmaina. Formuojasi naujasis, arba deklamacinis, stilius, pasižymintis pakilia intonacija, sentencijų gausa.
Petronijus, imperatoriaus Nerono patarėjas estetikos klausimais („skoningumo teisėjas“), laikomas
Satyrikono autoriumi. Tai piktas satyrinis kūrinys, kritikuojantis įvairių visuomenės sluoksnių moralinį pakrikimą ir ydas. Vertinant žanriniu požiūriu, akivaizdu, kad šis kūrinys turi graikų romano ypatumų. Kitas įdomus Satyrikono bruožas – poezijos intarpų naudojimas proziniame tekste. Tai savybė, leidžianti kalbėti apie menipinės satyros įtaką (Menipas, gyvenęs ir kūręs III a. pr. Kr., manoma, pirmasis pradėjo prozą maišyti su poezija). Seneka (arba Seneka Jaunesnysis) išgarsėjo kaip retorikos meno žinovas, vėlyvojo stoicizmo filosofas ir rašytojas. Populiariausias Senekos filosofinis veikalas Laiškai Lucilijui kartu yra ir jo paskutinis kūrinys. Be filosofinių traktatų, išliko Senekos tragedijos (tai, beje, vienintelės romėnų tragedijos, pasiekusios mūsų laikus), satyra apie imperatorių Klaudijų. Seneka rašo naujuoju stiliumi. Fedras laikomas romėnų pasakėčios pradininku. Jis suformavo pasakėčią kaip literatūrinį žanrą. Tacitas, pradėjęs karjerą kaip teisminių kalbų oratorius, vėliau atsidėjo istorijai ir šiandien minėtinas kaip vienintelis poklasikinio laikotarpio istoriografas. Išliko Tacito veikalas Apie oratorius (čia analizuojamos retorikos smukimo priežastys ir oratoriaus mokymo dalykai), kūrinys Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą ir būdą (parašytas kaip kalba uošvio Agrikolos laidotuvėms, kuriose Tacitas negalėjo dalyvauti), etnografinis darbas Apie germanų kilmę ir išsidėstymą (šio darbo XLV dalies fragmente minimi aisčiai). Kiti du kūriniai – Istorija ir Analai – skirti Romos istorijai, išliko ne visi. Marcialis ir Juvenalis – tai keli iš nedaugelio šio laikotarpio poetų. Pirmasis į literatūros istoriją įėjo kaip kandžios, satyrinės epigramos kūrėjas, antrasis – kaip, palyginti su pirmtakais, itin aštrios, negailestingai pliekiančios satyros meistras. Romėnų literatūrą užbaigia Apulėjus, rašytojas, kūręs graikiškai ir lotyniškai. Žinomiausias jo veikalas Metamorfozės (arba kitaip Aukso asilas).

Antikos literatūrinės tradicijos tąsa. Kai kurie Antikos autoriai buvo populiarūs ir Viduramžiais (pavyzdžiui, Plautas, Vergilijus), tačiau esmingam antikinio literatūrinio palikimo perimamumui Naujaisiais laikais didžiausią įtaką padarė humanizmas ir nuo jo idėjų neatskiriama Renesanso epocha. Subrendusi Italijoje XIV a., Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ji pasiekė XV a. pabaigoje ir čia ryškiai išsiskleidė apie XVI a. vidurį. Mokymo ir ugdymo sistemoje buvo pradėtas taikyti naujas humanistinis mokymo metodas, kurio pagrindą sudarė senųjų kalbų (hebrajų, graikų, lotynų) ir antikinės literatūros studijos. Retorikos klasėje, aukščiausioje šių studijų pakopoje, mokiniai, imituodami antikinius autorius ir, žinoma, pasitelkdami asmeninius gabumus, taip pat demonstruodami savo apsiskaitymą, jau gebėjo savarankiškai kurti. Taigi literatūrinė kūryba gyvavo kaip neatsiejama mokymo proceso dalis. Humanistine mokymo sistema remtasi ir Vilniaus akademijoje (universitete), kurį teisėtai galima vadinti XVI–XVIII a. LDK lotyniškosios literatūros kūrimo centru. Lietuvos lotyniškojoje literatūroje ryški herojinės poemos (Jonas Radvanas, Laurencijus Bojeris), istoriografijos (Mykolas Lietuvis, Albertas Kojalavičius), retorikos (Andriejus Volanas) žanro tradicija. Buvo rašomi ir kitų, smulkesnių, žanrų kūriniai. Tai daugiausia proginė kūryba, pagrįsta įvairių antikinių poezijos žanrų imitacija: epigramos, epitalamijai (vestuvėms skirti kūriniai), odės, sveikinimai, gedulingieji eilėraščiai, elegijos. Tarp populiariausių imituojamų poetų minėtini Vergilijus, Horacijus, Katulas, Marcialis. Šių poetų įtaką taip pat patyrė Motiejus Kazimieras Sarbievijus, poetine kūryba ir literatūros teorijai skirtais darbais nusipelnantis iškiliausio LDK kūrėjo titulo. Lotyniškoji kūryba, viena vertus, siejo Lietuvą su Vakarų Europoje vykusiais literatūros raidos procesais, kita vertus, tai buvo kultūrinės savasties raiškos galimybė, atspindėjusi vietines realijas ir krašto istorinius įvykius.

Asta Vaškelienė
Akropolis.Ankstyvųjų Atėnų moneta PELĖDA.Graikų raštas.4-ojo amžiaus romėnų piešinys, vaizduojantis Hilą ir nimfas.Graikiška abecelė ant vazos.EROTAS ATGAIVINA PSICHĘ.Graikų teatro griuvėsiai Taorminoje dabartinėje Italijoje.Odisėjas siūlo vyną kiklopams.

Ar žinote, kad...